Idėjų globalizmas – JT „Ateities pakte”
Baigėsi Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimas apie ateitį. Keturias dienas Niujorke „didieji ir gerieji” pasaulio lyderiai susirinko į susitikimą, kurį savo interneto svetainėje pavadino..
kartą per kartas pasitaikančia galimybe iš naujo įsivaizduoti daugiašalę sistemą ir nukreipti žmoniją nauju keliu
…tai skamba tiesiog nuostabiai ir visai ne baisiai ir arogantiškai.
Šaltinis: Kit Knightly, off-Guardian, 2024 m. rugsėjo 25 d
Keturių dienų renginys buvo padalytas į dvi „veiksmų dienas” ir dvi „aukščiausiojo lygio susitikimo” dienas
Abu šie renginiai tėra tik skirtingi pavadinimai „žmonių kostiumais, sėdinčių prie didelių stalų ir vartojančių biurokratinį žargoną, tuo pat metu atliekančius didelius rimtus svarbių asmenų veidus”.
Rezultatas – priimtas dokumentas, kurį jie vadina „Ateities paktu” – 81 puslapių savaiminio svarbumo lozungų, perpildytų beprasmėmis politinėmis kalbomis, kurios tampa beveik nesuprantamos (tai, ką Džeimsas Korbetas vadina „pasauline kalba”).
Štai atsitiktinai pasirinkta pastraipa:
Bendradarbiavimo su suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant pilietinę visuomenę, akademinę bendruomenę, mokslo ir technologijų bendruomenę bei privatųjį sektorių, stiprinimas ir kartų partnerystės skatinimas, propaguojant visos visuomenės požiūrį, siekiant dalytis gerąja patirtimi ir plėtoti novatoriškas, ilgalaikes ir pažangias idėjas, kad būtų apsaugoti ateities kartų poreikiai ir interesai.
… viskas taip ir yra. Ir aš visa tai perskaičiau. 81 puslapis.
Nėra už ką.
Kalbant apie tikrąjį turinį, naujų idėjų čia nėra. Šį globalistų pirkinių sąrašą su tariamomis „problemomis” jau esame matę anksčiau.
Klimato kaita, konfliktai, maisto trūkumas, skurdas, dezinformacija, neapykantos kalba. Įprastos „problemos”, kurios kartu sudaro tai, kas dokumente vadinama „sudėtingais pasauliniais sukrėtimais”.
Šiuos „sukrėtimus”, – sakoma dokumente, – galima spręsti įvairiais „sprendimais”, kurie vėlgi nieko nestebina:
„pagarba tarptautinei teisei”,
„išplėstas bendradarbiavimas”,
„didesnis Jungtinių Tautų vaidmuo” ir pasirinktas post-kovidų madingas žodis – „bendradarbiavimas „
„sąveika”.
Visa tai galima plačiai apibrėžti kaip mūsų seną pažįstamą „pasaulinę vyriausybę”.
Kaip ir reikėjo tikėtis, daug kalbama apie pinigus ir finansus (juk masinis viešųjų pinigų pervedimas į privačias rankas – tai būdas, kaip įtikinti korporacijas ir rizikos draudimo fondus savo autoritariniam tikslui). Pavyzdžiui, 9 veiksmo 28 dalies f punkte žadama..
…naują kolektyvinį kiekybinį tikslą nuo 100 milijardų JAV dolerių per metus, atsižvelgiant į besivystančių šalių poreikius ir prioritetus [kovai su klimato kaita];
100 mlrd. dolerių per metus. Už tai galima nusipirkti daug mokslo TM.
Akivaizdžiausiai autoritarinė kalba skirta interneto kontrolei (taip yra beveik visada), o „Pasaulinio skaitmeninio susitarimo priedo” 3 ir 4 tikslai yra du iš nedaugelio, kuriems išversti reikia visai nedaug arba visai nereikia vertimo – jais įsipareigojama
Skatinti įtraukią, atvirą, saugią ir patikimą skaitmeninę erdvę, kurioje gerbiamos, saugomos ir skatinamos žmogaus teisės
[ir] Skatinti atsakingą, teisingą ir sąveikų duomenų valdymą
Toliau priede pabrėžiama „informacijos vientisumo” svarba [paryškinta papildomai]:
33. Prieiga prie svarbios, patikimos ir tikslios informacijos ir žinių, yra įtraukios, atviros, saugios ir patikimos skaitmeninės erdvės būtina sąlyga. [Technologijos gali palengvinti manipuliavimą informacija ir kišimąsi į ją tokiais būdais, kurie yra žalingi visuomenei ir asmenims ir daro neigiamą poveikį naudojimuisi žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimui.
34.Bendradarbiaudami skatinsime informacijos vientisumą, toleranciją ir pagarbą skaitmeninėje erdvėje, taip pat saugosime demokratinių procesų vientisumą. Stiprinsime tarptautinį bendradarbiavimą, kad spręstume dezinformacijos, dezinformacijos ir neapykantos kurstymo problemas
Ir įpareigoja skaitmeninių technologijų bendroves perduoti privačią informaciją vyriausybiniams tyrėjams, kad jie galėtų „spręsti dezinformacijos problemą”:
Skubiai raginame skaitmeninių technologijų bendroves ir socialinės žiniasklaidos platformas didinti savo sistemų skaidrumą ir atskaitomybę
[ir] suteikti tyrėjams prieigą prie duomenų […] , kad būtų galima sukurti įrodymų bazę, kaip spręsti dezinformacijos, dezinformacijos ir neapykantos kalbos problemą, kuria būtų galima remtis vyriausybės ir pramonės politikoje, standartuose ir geriausios praktikos pavyzdžiu..
Tai reiškia cenzūrą ir priežiūrą. Tik tuo atveju, jei tai nebuvo aišku.
O tai?
Įsipareigojame iki 2030 m.: Sukurti ir įdiegti skaitmeninės žiniasklaidos ir informacinio raštingumo mokymo programas, siekiant užtikrinti, kad visi naudotojai turėtų įgūdžių ir žinių saugiai ir kritiškai bendrauti su turiniu ir informacijos teikėjais, taip pat didinti atsparumą žalingam dezinformacijos ir dezinformacijos poveikiui
Tai reiškia smegenų plovimą.
Labai nuspėjama ir labai nemalonu, bet, kaip jau minėjau, visa tai nėra nauja.
Naujos idėjos nėra aukščiausiojo lygio susitikimų ir paktai, jų vaidmuo – įtvirtinti senas idėjas, kuriose sunkiai užkoduotas prielaidos, kuriomis remiasi politinė klasė.
Formuoti konsensusą.
Būtent tai ir padarė Ateities paktas – pats paktas buvo priimtas be balsavimo. Kodėl jis buvo priimtas be balsavimo? Nes prieš dvejus metus JT rezoliucija A/RES/76/307 buvo iš anksto susitarta..
kad aukščiausiojo lygio susitikime bus priimtas glaustas, į veiksmus orientuotas baigiamasis dokumentas „Ateities paktas”, dėl kurio iš anksto susitarta bendru sutarimu per tarpvyriausybines derybas
Todėl Rusijos prieštaravimai, kuriuos paskutinę minutę pareiškė Sudanas, Sirija, Iranas, Baltarusija ir Nikaragva, yra visiškai beprasmiai, o gal net ir performatyvūs.
Vis dėlto juos verta išnagrinėti.
Rugsėjo 22 d. pareiškime JT Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Veršininas teigė:
Nuo pat pradžių tie, kurie koordinavo projekto rengimo darbus, į jį įtraukė tik tai, ką jiems diktavo daugiausia Vakarų šalys. Ginčytinų klausimų daugėjo ir jie taip ir nebuvo išspręsti. Nebuvo patenkintas nė vienas mūsų prašymas sėsti prie derybų stalo ir juos aptarti. Tai nėra tai, kas laikoma ir vadinama daugiašališkumu, apie kurį daugelis mėgsta kalbėti.
Sergejus Lavrovas savo firminiu iškalbingu stiliumi pastebėjo:
Mūsų tautų ateitis negali būti išrasta mėgintuvėlyje dalyvaujant JT sekretoriatui ir Vakarų lobistams. Sprendimą šiuo klausimu svarbu suformuoti derybų sąlygomis ir pasiekti interesų pusiausvyrą.”
Bet koks nesutikimas daugiašališkumo klausimu – ypač dėl klimato kaitos socialinėje žiniasklaidoje – yra neįprastas lūžis visiškos pasaulinės darnos šiais klausimais tendencijoje.
Ar tai reiškia tikrą pasaulinės paramos „didžiajam perkrovimui” skilimą?
Na, tai įmanoma, ir mes visi galime to tikėtis, bet nepervertinkime to. Žinome, kad Rusija pritaria beveik visiems „didžiojo perkrovimo” aspektams – antropogeninės klimato kaitos sampratai, darbotvarkei iki 2030 m., cenzūrai, CBDC, skaitmeninei tapatybei ir… na, viskam, ką galima pavadinti globalistų darbotvarke.
Neatrodo, kad jų prieštaravimai šiuo atveju kaip nors keistųsi. Neatrodo, kad jie prieštarautų kuriai nors iš šių konkrečių politikos krypčių. Jie kelia konsultacijų ir nacionalinio suvereniteto, procedūrų ir įtakos klausimus, o ne pakto pamatinių mitų atmetimą.
Žinoma, jie yra pagrįsti. Nesumenkinkime jų.
Tačiau ar jie reiškia globalistinių vertybių atmetimą?
Ar tai Rusijos atsisakymas Didžiojo persitvarkymo, ar pareiškimas, kad ji nori įgyvendinti GR savo sąlygomis?
Ar pastarasis variantas būtų kokia nors pergalė ar nauda paprastiems Rusijos žmonėms?
Ar tai yra principinio požiūrio palaikymas? O gal tai yra siekis užimti pozicijas daugiapolėje pasaulio santvarkoje? Šiame kontekste Kinijos tylėjimas būtų vertas dėmesio, ar ne?
Arba, žvelgiant ciniškiau, šiuos prieštaravimus reikėtų vertinti taip pat skeptiškai, kaip ir ekstravagantiškus opozicijos lyderių, kurie žino, kad niekada neateis į valdžią ir todėl jiems niekada nereikės laikytis savo žodžių, pažadus?
Galų gale rusai žino, kad jų prieštaravimai neturi praktinės reikšmės, nes jie jau pasirašė susitarimą prieš tai, todėl bet kokie prieštaravimai šiuo metu yra tik simboliniai. Geriausiu atveju tai reikia vertinti kaip beprotišką Rusijos naivumą. Tai dar vienas save žlugdantis veiksmas naujausioje save žlugdančių veiksmų istorijoje.
Rusijai į ateitį reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutikti remti dokumentą, kuris dar neparašytas, nesvarbu, kas jame parašyta, galbūt nėra pati protingiausia idėja.
Tačiau, kad ir kaip vertintumėte šiuos paskutinės minutės prieštaravimus, jie yra dulkės vėjyje, nes paktas jau yra oficialus.
Visos pasaulio šalys (taip, net ir tos, kurios pareiškė prieštaravimus) dabar oficialiai sutinka, kad neapykantos kalba ir dezinformacija yra problema.
Visos pasaulio šalys (net ir tos, kurios prieštaravo) pritaria privatumo panaikinimui ir padidintai cenzūrai kaip sprendimui.
Kiekviena pasaulio šalis (visos) sutinka kasmet skirti bent 100 mlrd. dolerių „darnaus vystymosi tikslams” besivystančiose šalyse įgyvendinti.
Ir net tie, kurie prieštaravo, neprieštaravo šiai politikai. Iš tiesų jie ne kartą pritarė šiai politikai.
Kad būtų visiškai aišku –
Šioje salėje nėra nė vieno balso, kuris iš tikrųjų pasisakytų už tikrovę.
Galbūt dar neturime oficialios pasaulinės vyriausybės, bet jau turime idėjų globalizmą, net jei ir nesutariama dėl jų įgyvendinimo.
Štai kaip formuojama pasaulinė vyriausybė ir kaip ji galutinai gims – per šliaužiantį konsensusą dėl išgalvotų problemų ir nereikalingų bei dažnai beprotiškų „sprendimų”, kuriems tyliai pritaria visos pasaulio tautos.
